Metų galo džiaugsmai ir nostalgija | End of the year joys and nostalgia

Mokslo metų pabaiga man kasmet kelia baisingai sujauktus jausmus. Tai periodas, kai susimaišo stresas dėl egzaminų, šypsena dėl gero oro ir saulėtų dienų, džiaugsmas dėl pernelyg laisvo grafiko - laiko susimatyti su brangenybėmis ir šansų pakeliauti, pokyčių ir nežinomybės baimė, ir liūdesys ateinantis su kiekvienu atsisveikinimu. Kiekvienais metais šių jausmų mišinys pasireiškia skirtingomis proporcijomis ir visuomet išmuša iš emocinės pusiausvyros.

The end of the academic year always brings very mixed feelings for me. This is the period when I get tangled in the stress about exams, constant smile for the nicer weather and sunshine, joy about the overly free schedule which allows to meet up with my precious ones and gives more chances to travel, the fear for the changes and the unknown, and the sadness which comes with every good-bye. Every year the proportions of this mixture change, but always kick me off my emotional balance.

Kabantis tiltas Bristolyje ♥ | Suspension bridge in Bristol ♥

Visų pirma, šiais metais streso dėl egzaminų beveik nėra, nes egzaminą turiu tik vieną, o ir tas neatrodo pernelyg baisiai, tad, nepaisant ne itin nuostabaus oro, tiesiog švyčiu dėl visų galimybių keliauti ir pasibūt su nuostabiai brangiais žmonėm. Iš tokių kelionyčių noriu paminėti apsilankymą pas savo brangiąją Viktoriją Bristolyje, kur praleidom nuostabų savaitgalį su pasišokimais, tiltų bei miesto apžiūrėjimais ir smagiais pasivaikščiojimais (nuotraukytė viršuj), bei pasakiškas tris dienas Miunchene, Vokietijoj, kur manasis pusbroliukas erazmuoja. Miunchenas paliko nepaprastą įspūdį, tad nors ir vis dar ketinu parašyti atskirą įrašą savo kelionių bloge su daug daugiau smulkmenų ir nuotraukų, negaliu nepaminėti, kad tas miestas - idealybė, ir aš tragiškai trykštu troškimu tenai pagyventi! Žmonės atsipūtę - sėdi kavinukėse ar parkuose ir gurkšnoja alų, maudosi (arba surfina!) upėje ar žaidžia futbolą, rotundoje parke žmonės tiesiog susirinkę šoka salsą arba lindyhopą, gyva muzika vos ne ant kiekvieno kampo, o jau senamiesčio grožis ir istorija! O maistas, ar minėjau, koks tobulas ten maistas? Įsimylėjau Miuncheną iki ausų, tad jau planuoju kaip man ten bent kokius metelius ar ilgėliau tenai atsirast ir pagyvent! Tokio plano chuligano detales pranešiu kai tik sumąstysiu, o kol kas keletas nuotraukyčių!

First of all, this year I barely have any stress for the exams since I've only got one of those, and even that one doesn't seem too wicked, thus, despite the oh-not-so-great weather I am glowing from all the opportunities to travel and spend time with the ones I care for. Out of such little travels I'd love to mention (or brag about if you wish) about my visit to my precious Victoria in Bristol where we spent a wonderful weekend full of dancing, bridge- and town-seeing and joyous walks (a pic above), and fairy-tale-like three days in Munich, Germany, where my darling cousin is on Erasmus programme. Munich left an extraordinary impression on me, therefore even though I'm planning on making a separate post on it in my travel blog, I simply cannot avoid mentioning that that city is ideal and I can't stop dreaming about living there one day! People are chilled - sitting in cafes and parks and sipping on their beer, are swimming (or surfing!) in the river or play football; in a rotunda in the middle of the gardens people simply gather to dance salsa or Lindy Hop, live music is playing on almost every corner, and oh the beauty and history of the old town! And the food, have I mentioned how perfect the food is there? I fell in love with Munich completely and am already planning how to spend a cheeky year or more over there! The details of such sneaky planned will be announced as soon as I come up with them, and until then enjoy a couple of pictures!

Miuncheno senamiestis | Munich old town

Angliškieji sodai Miunchene | English Gardens in Munich

Žmonės sau banglininkauja upėj! People are casually surfing on a river!

Smagumai tuo, žinoma, nesibaigia, o tik prasideda, nes dar daug kelionių ir balių priplanuota, bet apie tai kitą kartą. Dabar noriu pasiskųsti tuo, kas šį, regis, tobulą periodą gerokai apkartina ir širdutę skaudžiai graužia. Kiekvienų mokslo metų gale tenka kam nors pasakyti sudie. Patirtis sako, kad jei tikri draugai, tai nei ryšiai nutrūks, nei tas atstumas jausis, bet vis tiek kiekvienas atsisveikinimas palieka tuštumą širdy. Ypač šiemet, kai visi išsilaksto kas kur, ir jau nebe tik vieneriems metams kaip anksčiau, o dar ir prisirišt sugebėjau prie žmonių, kurie šioj pasaulio pusėj pasilikt neketina. Europą jau sugebėjau sau galvoj susimažint tiek, kad iki, pavyzdžiui, Oslo nušokti kokiam savaitgaliui nėra joks iššūkis, bet Kalifornija, Mauricijus ar Australija vis dar atrodo be galo toli. Vienu atveju - tai dar tikrai ne galas, aplankysiu, pasimatysim, prisibendrausim, taip lengvai nepasiduodu! Kitu atveju džiaugiuosi, kad nors ir taip trumpai, visgi susidūrė likimo keliai, tad, jei gyvenimas ir apvertų visus mano planus aukštyn kojom ir nebepavyktų susimatyt, aš esu dėkinga už tą malonumą ir garbę susipažinti ir susibendrauti su visais nuostabiausiais žmonėmis. Bet gyvenimas yra gyvenimas - vieni išeina, kiti ateina, kas diena kaip upė vis virsta ir kunkuliuoja, ir teka tolyn, tik mėgautis belieka.

The fun, of course, is not ending there but only beginning since I've got plenty travel and party planned, but I'll leave this for the next post. Now I'd like to complain about something that turns this seemingly ideal period slightly sour and keeps stinging my heart oh so painfully. Every single year at this time I've got to say good-bye to someone. Experience says that if the friends are real, you won't loose the connection to them and you won't feel the distance at all, but still - every farewell takes a little piece of the heart away. Especially this year, when everyone is leaving to all around the world, and not just for one year as it has previously happened, and I managed to get attached to people who aren't staying on this continent anymore. I was able to compress Europe for myself, so, for example, jumping off to Oslo for a weekend is not a big deal anymore, but California, Mauritius or Australia still seems the whole world away. On one hand - it's most definitely still not the end of it, I'll visit, we'll meet up, we'll chat our hearts off, I'm not giving up so easily! On another hand, I'm extremely happy that, even if so shortly, that our paths in life have crossed, so, even if life turns all my plans around and we don't get to see each other again, I'm grateful I got the pleasure and honour of meeting everyone I have. But life is life - some come some go, everyday like a river is running without a break and all there's left is to enjoy.

Nerandu tinkamesnės nuotraukos - myliu visus be galo! ♥ | Can't find a more suited photo - I love you all endlessly! ♥

Dar kitas melancholiškas minčių atspalvis paliečia tai, kad lig šiol gyvenau kartu su 3-5 kitais žmonėm, iš kurių dauguma man tapo šeima. Tad suvokti, kad tai baigsis, kad vakarop namo grįžus šių žmonių nebus šalia pasipasakot, kas per idiotizmas per tą dieną įvyko, ar kam išsiverkti apie pasaulio neteisybes, ar su kuo serialo seriją pažiūrėt pietus bevalgant, ar dar bet kuri iš to milijono smulkmenėlių - draugystė, žinoma, nesibaigs, bet gyventi atskirai juk eros pabaiga! Bet vėlgi - kai viena era baigiasi, kita prasideda, tad tereikia gyventi dabartimi, o ateitis pati pasibels su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kad ir kaip bebūtų, mano draugystė išduodama su garantija gyvenimui - nepaleisiu nė už ką, myliu!

Yet another melancholic shade of my thoughts touches on the fact that up to now I've been living with 3-5 other people, the majority of who became like family to me. So realising that all this is coming to an end, that upon coming back home these people won't be there to listen to me blabbering on about the idiotic situations of the day or crying my heart out about the unfairness of the world, or to watch a TV show together over the home-made dinner, or any other of those millions of little things that I have taken for granted - I can't believe that this era is coming to an end! Although, once again - one era finishes, another starts, thus all there's left is to live in the present and the future will find its way to knock on the door with its joys and concerns. Whichever way it goes, my friendship is granted with a warranty for life - I'm not letting any of you go, love you!