Pirmo mėnesio statistika | First month statistics

Šiandien suėjo lygiai mėnesis mano nuotykiams Florencijos universitete bei šiam nuostabiam Italijos mieste. Ta proga nusprendžiau keletą atsitiktinių skaičių sumesti į lengvos formos statistiką, kuri, jei pasiseks, atspindės mano įprastą (ar nelabai) kasdienybę, sunkumus ir malonumus, nuotykius ir nuobodžiavimus, na, naujo gyvenimo pradžią.

Today it's exactly a month since my adventure at the University of Florence, and at this wonderful Italian city has started. On this occasion I decided to get some random numbers together into a loose-form statistics which, if successful, will paint a rough picture of my common (or not so) everyday life, hardships and pleasures, adventures and boredom, well, the beginning of a new life.

Tad galiu drąsiai teigti, kad po...

So I can firmly state that after...

• 9 porcijų ledų
• 9 gelatos
• 6 apsilankymų visokiausiose institucijose - sveikata, mokesčiai, kas tik ne
• 6 visits to all sorts of national institutions - health, tax, etc
• 38 naujų feisbuko draugų
• 38 new facebook friends
• 4 perskaitytų vadovėlių ir, ko gero, 29 mokslinių straipsnių
• 4 read textbooks and like 29 scientific journal articles
• 5 aperitivų
• 5 aperitivos

• 4 sezonų Draugų serialo ir 6 filmų
• 4 seasons of Friends TV show and 6 movies
• 2 vakarienių svečiuose
• 2 dinner/house parties
• 1 apsinuodijimo maistu, 1 įsipjovimo į pirštą ir 1 nusideginto delno (Auste, man tavęs reikia! Maisto gaminimas man pernelyg pavojingas sportas...)
• 1 food poisoning, 1 cut on a finger and 1 burnt palm... (Auste, I need you! Cooking is too dangerous of a sport for me...)
• 4 nemokamų miesto turų
• 4 free city tours

• 1 naujo dviračio, 1 itališko telefono numerio, 1 itališkos banko kortelės, 1 parduotuvės nuolaidų kortelės, 1 traukinių nuolaidų kortelės
• 1 new bicycle, 1 Italian phone number, 1 Italian bank card, 1 shop discount card, 1 train discount card
• 3 naktų tiesiog sėdint ir plepant Santo Spirito aikštėj
• 3 nights just sitting and chatting in the Santo Spirito square
• n+1 uodų įgėlimo
• n+1 mosquito bites
• 1 užpildyto sąsiuvinio užrašų
• 1 notebook filled with university notes

• 2 netikėtų susitikimų su jau pažįstamais žmonėmis gatvėje (man kažkodėl tai visad priklausymo vietai ženklas)
• 2 accidental run-ins to people I already know (that somehow always is a sign of belonging to a place for me) 
• 1 italų kalbos pamokos (nemokama!)
• 1 Italian class (it's free!)
• 3 išvykų už miesto ribų
• 3 trips outside of the city
• 100 nusipirktų espresso pakeliukų aparatui universitete
• 100 espresso pods bought for the machine at the university

... ši vieta man pradeda tapti namais :)

... this place is starting to feel like home :)

Maksimalus savaitgalis | The ultimate weekend

Pirmadienis, sėdžiu universitete bandydama nuveikti ką nors naudingo, o neišeina nieko, nes skauda viską - kojas, akis, galvą. Senatvė? Ne, greičiau jau tobulas jaunatviškas savaitgalis!

It's Monday, I'm sitting at my desk at the University hoping to get something useful done, but nothing's happening because my everything hurts - legs, eyes, head. Senescence? Nah, more like ultimately amazing weekend!

Penktadienį išėjau iš universiteto ankstėliau, nes pažadėjau naujai draugei padėti persikraustyti. Daiktų buvo daug, atstumas milžiniškas, reikėjo važiuoti su persėdimu, autobusas vėlavo, o kai atvažiavo, buvo pilnesnis nei Birmingemo Primark'as šeštadienio rytą, net pačiam autobuse uodai kandžiojos, išlipom ne ten, kur reikia, tad teko toliau eiti, baisingai peralkom, bet nelijo, nereikėjo lipti į kalną, prisiplepėjom, pakeliui sutikom dar vieną mano pažįstamą, o butas buvo mielas, tad neapsakomai pavargusios ir išalkusios bet laimingos atliktu darbu patraukėm į senamiestį aperityvo (gėrimas ir valgyk kiek nori už labai padorią kainą). Mano naujosios draugės patarimu keliavom į Soul Kitchen barą, kur, išties, aperityvas pasakiškas, muzika ir interjeras sukuria smagią aplinką (bet apie tai kitą kartą), o prisijungus dar vienam mano kviestam naujam draugui ir jo pakviestiems dar trims, sėdėjom šešiese sau plepėdami iki vidurnakčio. Tipiška Italija, ar ne? Tikrai taip, bet kas vyko toliau dar itališkiau! Pergalvoję, kad niekas dar nenori namo, o gėrimai bare ne tokie ir pigūs, patraukėm į Piazza Santo Spirito, kur susėdę ant suoliukų, bažnyčios laiptų at tiesiog kelkraščio, tiesiog prigriebę ką nors iš parduotuvės ir atsinešę savo gitaras ar kolonėles grupuojasi visi nuo jaunų iki senų, vietinių ir užsieniečių. Taip beplepėdami apie absoliučiai viską prasėdėjom ir mes, kol trečią valandą ryto mus išprašė valyti skvero atkeliavę miesto darbuotojai. Parkeliavau namolio su plačiausia šypsena ir griuvus lovon miegojau kaip rąstas su mintimi į kokią nuostabią vietą pakliuvau.

On Friday I left the University a bit earlier because I promised to my newly-made friend to help her move. There was a lot of luggage, the distance was enormous, we had to change buses, the first bus was late and when it arrived it was fuller than Birmingham's Primark on a Saturday morning, there were mosquitoes biting even on the bus, we got off at the wrong stop so we had to walk for longer, we got insanely hungry, but it wasn't raining, the walk wasn't uphill, we had super lovely chat, met another girl I knew on the way, and the flat was lovely, so completely knackered and starved but really happy with the work we did we left towards the old town for an aperitivo - a drink and all you can eat buffet for a very reasonable price. By the recommendation of my new friend we went to Soul Kitchen bar where indeed the food was gorgeous, music and interior created a charming environment, but all about this lovely place some other time. Another of my new friends has joined us, and then three of his, so the six of us were just sitting there and chatting until midnight. Sounds like typical Italy yet? Oh yes, but what happened next is even more so! Since none of us felt like going home yet and the drinks were not the cheapest there, we headed towards Santo Spirito square, where groups of people from young to old, tourists and locals were sitting on benches, stairs to the church or just kerbs, having a couple of drinks from a store round the corner and with their guitars or loudspeakers were simply chilling. So did we - listened to music and chatted about absolutely everything until 3am when the people who clean the square asked us out. Came home with the brightest smile and fell asleep like a log still thinking what a great place I have come to. 

Šeštadienį žadintuvui beskambant kokį 58-tą kartą atsikėliau žinodama kokia smagi diena laukia. Dar suspėjus išsiskalbti rūbus (et, ne taip ir smagu būt suaugusiu...) išlėkiau užsiregistruoti į 12,8km bėgimą sekmadienio rytą. Vos suspėjau iki oficialios registracijos pabaigos, bet gavus savo akis rėžiančios rožinės spalvos maikutę tiesiog šokinėjau iš nekantrumo. Tuojau pat po to susitikau su draugais erazmusininkais ir keliavom būti tikrais turistais! Bilietas, kurį nusipirkom, mums leido per 24h aplankyti kiekvieną iš penkių nuostabių statinių po vieną kartą. Visų pirma aplankėm Švento Jono Krikštyklą, kuri, nors labiausiai garsėja įspūdingom bronzinėm durim iš išorės (šiuo metu restauruojama, gerai, kad aš niekur neskubu :)), įėjus į vidų man tiesiog atvipo žandikaulis.

On Saturday morning I woke up with my alarm clock going off for like 58th time knowing what a great day is ahead. Having managed to wash my cloths before leaving (ugh, sucks to be a grown-up!) I ran off to register for the 12.8km run on Sunday morning. Barely made before the end of registration but having received my way-to-brightly-pink T-shirt I almost started jumping from excitement. Immediately after I met with my new Erasmus friends and we proceeded to be proper tourists. The 24h ticket we bought granted us one-time entry to each of the five pieces of the gorgeous complex. Firstly we visited the Baptistery of Saint John which, even though is most famous for the extraordinary bronze doors on the outside (now under restoration, good thing I'm not in a rush :)), the inside of the baptistery made my jaw drop.

Tik išėjus laukan, kaip visad, visu grožiu atsidengė niekad į vieną nuotrauką netelpanti katedra.

Upon exit, as always, I was stunned by the beauty of the cathedral (that never ever fits in a single photo...)

Kitas mūsų aplankytas objektas buvo Katedros kupolas. 463 laiptukai ir pernely daug dvipusio eismo, bet atsiveriantis vaizdas vertas kiekvieno žingsnio.

The next object we have visited was the dome of the cathedral. 463 steps and way too much two-way traffic but the view from the top was more than worth it.

Nusileidus nuo bokšto ir pasižvalgius po pačios katedros vidų išėjom laukan, kur visai netikėtai link mūsų pradėjo judėti senoviškai ir puošniai apsirengusių žmonių procesija su vėliavom, žmonės pirko vyno butelius iš vežimo, kurį traukė karvės, aidėjo būgnelių tartėjimas - nuoširdžiai pamanėm, kad netyčiom belipdami laiptais žemyn atsukom laiką atgal. Prasisukinėję šioj praėjusioj epochoj iš nuogirdų nusprendėm, kad čia praėjusių metų vynas pagaliau pribrendo, tad vyndarių šeimos akeliavo prie vyskupo durų to vyno pašventinti. Bent mes taip spėjam, nes pirmadienį universitete paklausus florentiniečio, kas čia per tradicija, jis man atsakė, kad pirmą kartą apie tokią girdi... Na, bent mums buvo smagu, o ir nuotraukos gražios!

As we have finally reached the ground level and looked around the inside of the cathedral, we got out of the church to see a procession from a different era coming right at us with flags, fancy cloths and little drums, and people buying wine off cow-pulled wagons... We honestly thought we have accidentally turned back time as we were descending from the dome. From bits and pieces of what people were talking about we thought this event must be to mark the last-year's wine being now ready to drink and getting it sanctified by the bishop. Or at least we guess so because when I asked my Florentine colleague at the university on Monday what tradition this was he told me this is the first time he is hearing about anything of such sorts... Oh well, at least we had fun and the pictures look cute!

Po šitiek įspūdžių dar pabandėm įlįsti į katedros muziejų, bet jis jau buvo uždarytas, tad tiesiog nulėkėm iki kavinukės galų gale prisėsti. Išbandėm ITIT sumuštinių barą - nuostabiai patiko atmosfera (senovinis interjeras permaišytas su moderniais sprendimais dėl pakankamai šviesos, žmonės sėdi su nešiojamais kompiuteriais ir dirba ar tiesiog grupelėmis plepasi ant sofučių), tad manau, kad kada nors būtinai tenai nulėksiu su kompiuteriu padirbėti kurį nors sekmadienį, nes vis dar neturiu interneto, o sekmadieniais čia beveik niekas nedirba. Kadangi maistas ten buvo nepernelyg pigus, o mes visi studentai, patraukėm vakarieniauti, o geriausia vakarienė - aperityvas. Vėl Soul Kitchen prisikirtom daug per daug maisto ir priplanavom visą puslapį įvairiausių nuostabiausių veiklų, kurias būtinai nuveiksim iki jiems grįžtant į savus universitetus. Pirmoji veikla buvo suplanuota jau kitam vakarui - vakarienė pas vieną iš panelių ir stebėti žibintų paleidimą aikštėje netoli jos. Nekantravau iškart!

After this many experienced we still tried to enter the Duomo museum but it was closed, so we just made our way to a coffee shop to finally have a seat. We tried ITIT sandwich bar, which has this cosy atmosphere with its old-fashioned interior merged with modern solutions for daylight, people sitting on couches working on their laptops or just having chats, so I do believe I'll be spending some of my Sundays on my laptop there because I still don't have internet at home and on Sundays barely anything is working here. The food wasn't cheap there and we all are students, so we went for a dinner and the best dinner is an aperitivo! Soul Kitchen again, we had way too much food and have filled a full page with absolutely amazing activities which we will do before my new friends have to go back to their universities. The first activity was planned as soon as the next evening - a dinner at one of the girls' place and watching lanterns being let at a square next to her house. Couldn't wait!

Mano pirmojo bėgimo rytas prasidėjo ne itin čempioniškai - kava ir bandelė, ir jau skaudančios kojos nuo tiek daug laiptų praėjusią dieną, bet išėjus laukan pasijaučiau, tikriausiai, kaip Dorotė Smaragdo mieste - pusė miesto populiacijos judėjo link katedros aikštės ryškiai ryškutėliausiais rožiniais marškinėliais. Vaikučiai vežimėliuose, seneliai, net šuniukai buvo aprengti maikutėmis!

The morning of my first run didn't start in an extremely champion-y fashion - coffee and a pastry, and already hurting legs from a few too many stairs the day before. But the minute I left the house I felt like Dorothy must have felt in the Emerald city - half the city population was moving towards the cathedral square in dazzling bright pink T-shirts. Kids in strollers, elders, even dogs were dressed in them!

Pats bėgimas prabėgo smagiai. Kadangi bėgo dar trys mano naujai susipažinti žmogai, suorganizavau, kad susitiktume visi kartu prieš bėgimą, tad ir laukti neprailgo, ir pats bėgimas pralėkė daug greičiau. Žmonių srautas buvo neapsakomai didelis, o gatvytės siauros, kai kurios dar ir mašinų turėjo, tad buvo priverstinių pertraukėlių, kai reikėjo eiti arba net pastoviniuoti. Gal ir ne visai sąžininga, bet man į naudą, nes pasitreniruoti bėgimui tai nepagalvojau, o įkalnių buvo daugiau nei pakankamai! Bet kuriuo atveju savimi labai didžiavausi, prisižiūrėjau neapsakomai gražių vaizdų, prisibendravau su fainuoliškais žmogiukais, o dar ir gavom paragauti nuostabios kavos ir nemokamą įėjimą į vieną iš devynių muziejų. Iš kurių į nei vieną taip ir nenuėjom, nes dušas ir maistas traukė labiau... 

The run itself was good fun. Three of my newly met people were running too, so I organised for all of us to meet before the run, so the waiting was pleasant, and the run didn't seem too long. The stream of people was incredibly huge, and the streets very narrow, some even with cars parked on them, so there were quite a few forced breaks of walking or even standing. Maybe not fair but it worked out fine for me because I didn't think to practice before and there were many uphill sections of the run. In any case I was very proud f myself, was mesmerised by the beautiful panoramic views, chatted with the loveliest people, and we even got a taster of the best coffee in town and a free entry to any of the nine sponsor museums. Out of which we didn't end up going to any because shower and food was more appealing...

Popietę tarptautinių studentų asociacija organizavo nemokamą turą po Fort Belvedere - tiksliau atvedė mus iki forto, kad galėtume prifotografuoti nuostabių panoraminių vaizdų saulei besileidžiant. Tad nesivarginant su žodžiais, štai vaizdai:

In the afternoon the association for international students was organising a free tour to Fort Belvedere. Actually just showing us the way to it so that we could enjoy the best panoramic view and take loads of pictures in the sunset. So without bothering with words, here are the pictures:

Prisižiūrėję nuostabių vaizdų ir lengvai sušalę patraukėm vakarienės pas naują draugę. Vakarienė prabėgo nepaprastai smagiai ir jaukiai - prisiplepėjom ir prisijuokėm, pasijutau savo vietoj tarp savų žmonių, negalėjau nustot šypsotis. Prisivalgę, prisigėrę ir sulaukę vidurnakčio išėjom laukan žiūrėti žibintų paleidimo. Nepaisant kelių incidentų (sveikatos ir saugos taisyklės čia ne daugiau nei mitas...) ir žmonių keistokai žiūrinčių į mus nes mes šokom ir plyšavom Queen'ų dainas garsiau už DJ'ėjų, renginukas praėjo nuostabiai. Vis dar nežinau, kam jis buvo skirtas, ir nuotraukose tikrai neatrodo taip puikai, bet tai buvo nuostabi nuostabaus savaitgalio pabaiga. Lig šiol sėdžiu kvailai šypsodama dėl to kaip sėkmingai man vis pavyksta sutikti fainuoliškus žmogiukus, kad ir kuriam pasaulio kampe bebūčiau.

Having appreciated the view and even slightly chilled we made our way to the dinner at our new friend's place. The dinner went amazingly cheerfully and cosily - we chatted and laughed, I felt like I found my place and my people, I couldn't stop smiling. At midnight we went to the square to see the lanterns. Despite a couple of incidents (health and safety is no more than a myth here...) and people strangely looking at us because we were dancing and shouting to the songs by Queen louder than the DJ, the event went wonderfully. I still don't know what it was for and the pictures honestly do not do justice to the real view, but it was a perfect end to a perfect weekend. I am still sitting here smiling to myself thinking how lucky I am to always meet the most wonderful people wherever I go.

Ak, taip, ne visai tuo savaitgalis baigėsi - dar bandžiau pagauti tą raudonąjį mėnulį atsikėlus 4:30 ryte. Bet pažiūrėjau pro langą ir, ko gero, mėnulis buvo kitoj namo pusėj, tad griuvau atgal lovon ir miegojau saldžiai saldutėliausiai.

Oh yeah, that wasn't quite the end of the weekend - I also tried to catch the red moon at 4:30am. However, I looked through the window and the moon most probably was on the other side of the house, so I just fell back into bed and my sweet sweetest dreams.

Sudie, Birmingemai! | Goodbye Birmingham!

Atėjo laikas tam banaliajam pernelyg jausmingam įrašui - prabėgo ketveri metai, oficialiai esu diplomuota magistrantė inžinierė ir šis studentiškas mano gyvenimo laiptelis įveiktas. Turbūt reikėtų ašaromis preskiestu rašalu prirašyti, koks nuostabiausias šis periodas buvo, kaip jis mane subrandino, kaip niekad nebebus taip gerai kaip studijų metais ir kaip nenoriu, kad jis baigtųsi, tačiau jaučiuosi visai ne taip. Gyvenimo periodas išties buvo geriausias lig šiol - tiek nuotykių, tiek draugų, tiek žinių, tiek prisiminimų, tad, natūralu, ir pati esu visai kitokia nei išvykdama šion salon, bet taip pat nekantrauju žengti kito žingsnelio ir sutikti dar daugiau žmonių bei sukaupti dar daugiau žinių bei smagių įspūdžių. Pirmyn į pasaulį, taip sakant! Norėjau daryti mini nuotraukų galeriją, a la prisiminimų alėją, bet supratau, kad keturi metai yra truputuką per daug apibendrinti vienu įrašu. Tad be didelių sentimentų - truputukas šventės aprašymo kitoje pastraipoje, o sveikinimus priimu tiek žodžiu, tiek raštu, hehe!

The time has come for the banal overly sentimental post - four years have passed, now I'm a graduate with a masters in an engineering degree and this student-y stage of my life is officially closed. I feel like I should be writing on a tear-drenched sheet about how this was the most amazing part of my life, how much more mature I've become, how it won't ever be as good as it was just now and how much I hate the idea of it ending; but I simply don't feel that way. This period of my life truly has been the best one yet - so many adventures, so many friends and knowledge, so many memories, thus naturally I am much different to myself at the point of departing to this island, but also I am eager and positive about the next step awaiting me - new people and even more knowledge and fun memories. Onwards to the world, let's say! I wanted to do a mini photo gallery "Down the memory lane" but simply too much has happened, thus it's not feasible to put that all in one post. So without an overflow of sentiments - a short recap of the celebration below, and I accept your greetings and best wishes both in written and in person hahaha!

Simbliškiausias būdas įamžinti mano studentavimo metus - su savo fainuole pirmą ir paskutinę savaitę universitete :) | The most symbolic portray of my time at the University - with my bestie on the first and the last weeks here :)

Diplomų teikimo ceremonijoje man trūko daugelio brangiausiųjų žmogiukų - juk taip norėtųsi, kad visi mano nuostabuoliai būtų šalia! Bet akomponuojama mylimiausiosios mamytės (ar sesės, kaip čia visiems atrodė) ir dviejų iš savo geriausiųjų draugų keliavau universitetan atsiimti to ypatingojo popieriuko. Pasiklydę prie mantijos ir bilietų atsiėmimo visgi susisukom su pakankamai laiko prisifotografuoti. Pati ceremonija buvo be galo puošni - gražiausioje universiteto salėje, su vargonų muzika ir choru, nuostabiai spalvingom dėstytojų mantijom, visais svečiais pasipuošusiais ištaigingiausiais rūbais ir plačiausiomis besididžiuojančiomis šypsenomis. Buvau pakviesta viena pirmųjų: mano pavardę ištarė smagiai, bet beveik teisingai, nesuklupus ir užlipus ant scenos tereikėjo paspausti ranką svarbiam dėdei, o tada nužengus praėjimu tarp visų svečių patį diplomą atsiimti užkampėje. Po oficialiosios ceremonijos susirinkome mano departamente, kur buvo užkandukų, mūsų kurso bendra nuotrauka ir apdovanojimai. Gavau prizą už pasiekimus ir departamento gyvenimo gerinimą! Liūdniausia dienos dalis buvo atsisveikinimai, bet tikiu, kad su tais, kurie rūpi, matomės ne paskutinį kartą. Apibendrinant - nors gyvenimo etapas ir baigtas, aš visai nejaučiu pabaigos.

During the graduation ceremony I was missing so many of my darlings - it would have been my dream to have all of my beloved ones with me! But accompanied by my loveliest mom (or sister according to everyone else) and two of my very best friends I made my way to the university to collect that extraordinary piece of paper. Even though we managed to get confused when collecting the tickets and the gown we ended up having enough time for a mini photo shoot. The actual ceremony was gorgeous - held in the most picturesque hall of the University with organ music and a choir, beautifully colorful gowns of lecturers and professors, all of the guests wearing their fanciest cloths and brightest smiles filled with pride. I was one of the first ones to be called on stage; my surname was pronounced funnily but almost correctly and I managed to step on the stage without falling over. After shaking the hand of an important gentleman I made my way down the aisle in-between the rows of guests to collect my certificate from a desk somewhere round the corner. After the official part we gathered in my department for snacks, joint picture of all of my course, and awards. I was awarded for making a notable achievement during my time in the department and contributing to the general life of the department! The saddest part of the day was all the goodbyes; although I do strongly believe that it's not the last time I meet the ones I care about. In conclusion, even though all seems to be over, I don't feel any end being here.

Metų galo džiaugsmai ir nostalgija | End of the year joys and nostalgia

Mokslo metų pabaiga man kasmet kelia baisingai sujauktus jausmus. Tai periodas, kai susimaišo stresas dėl egzaminų, šypsena dėl gero oro ir saulėtų dienų, džiaugsmas dėl pernelyg laisvo grafiko - laiko susimatyti su brangenybėmis ir šansų pakeliauti, pokyčių ir nežinomybės baimė, ir liūdesys ateinantis su kiekvienu atsisveikinimu. Kiekvienais metais šių jausmų mišinys pasireiškia skirtingomis proporcijomis ir visuomet išmuša iš emocinės pusiausvyros.

The end of the academic year always brings very mixed feelings for me. This is the period when I get tangled in the stress about exams, constant smile for the nicer weather and sunshine, joy about the overly free schedule which allows to meet up with my precious ones and gives more chances to travel, the fear for the changes and the unknown, and the sadness which comes with every good-bye. Every year the proportions of this mixture change, but always kick me off my emotional balance.

Kabantis tiltas Bristolyje ♥ | Suspension bridge in Bristol ♥

Visų pirma, šiais metais streso dėl egzaminų beveik nėra, nes egzaminą turiu tik vieną, o ir tas neatrodo pernelyg baisiai, tad, nepaisant ne itin nuostabaus oro, tiesiog švyčiu dėl visų galimybių keliauti ir pasibūt su nuostabiai brangiais žmonėm. Iš tokių kelionyčių noriu paminėti apsilankymą pas savo brangiąją Viktoriją Bristolyje, kur praleidom nuostabų savaitgalį su pasišokimais, tiltų bei miesto apžiūrėjimais ir smagiais pasivaikščiojimais (nuotraukytė viršuj), bei pasakiškas tris dienas Miunchene, Vokietijoj, kur manasis pusbroliukas erazmuoja. Miunchenas paliko nepaprastą įspūdį, tad nors ir vis dar ketinu parašyti atskirą įrašą savo kelionių bloge su daug daugiau smulkmenų ir nuotraukų, negaliu nepaminėti, kad tas miestas - idealybė, ir aš tragiškai trykštu troškimu tenai pagyventi! Žmonės atsipūtę - sėdi kavinukėse ar parkuose ir gurkšnoja alų, maudosi (arba surfina!) upėje ar žaidžia futbolą, rotundoje parke žmonės tiesiog susirinkę šoka salsą arba lindyhopą, gyva muzika vos ne ant kiekvieno kampo, o jau senamiesčio grožis ir istorija! O maistas, ar minėjau, koks tobulas ten maistas? Įsimylėjau Miuncheną iki ausų, tad jau planuoju kaip man ten bent kokius metelius ar ilgėliau tenai atsirast ir pagyvent! Tokio plano chuligano detales pranešiu kai tik sumąstysiu, o kol kas keletas nuotraukyčių!

First of all, this year I barely have any stress for the exams since I've only got one of those, and even that one doesn't seem too wicked, thus, despite the oh-not-so-great weather I am glowing from all the opportunities to travel and spend time with the ones I care for. Out of such little travels I'd love to mention (or brag about if you wish) about my visit to my precious Victoria in Bristol where we spent a wonderful weekend full of dancing, bridge- and town-seeing and joyous walks (a pic above), and fairy-tale-like three days in Munich, Germany, where my darling cousin is on Erasmus programme. Munich left an extraordinary impression on me, therefore even though I'm planning on making a separate post on it in my travel blog, I simply cannot avoid mentioning that that city is ideal and I can't stop dreaming about living there one day! People are chilled - sitting in cafes and parks and sipping on their beer, are swimming (or surfing!) in the river or play football; in a rotunda in the middle of the gardens people simply gather to dance salsa or Lindy Hop, live music is playing on almost every corner, and oh the beauty and history of the old town! And the food, have I mentioned how perfect the food is there? I fell in love with Munich completely and am already planning how to spend a cheeky year or more over there! The details of such sneaky planned will be announced as soon as I come up with them, and until then enjoy a couple of pictures!

Miuncheno senamiestis | Munich old town

Angliškieji sodai Miunchene | English Gardens in Munich

Žmonės sau banglininkauja upėj! People are casually surfing on a river!

Smagumai tuo, žinoma, nesibaigia, o tik prasideda, nes dar daug kelionių ir balių priplanuota, bet apie tai kitą kartą. Dabar noriu pasiskųsti tuo, kas šį, regis, tobulą periodą gerokai apkartina ir širdutę skaudžiai graužia. Kiekvienų mokslo metų gale tenka kam nors pasakyti sudie. Patirtis sako, kad jei tikri draugai, tai nei ryšiai nutrūks, nei tas atstumas jausis, bet vis tiek kiekvienas atsisveikinimas palieka tuštumą širdy. Ypač šiemet, kai visi išsilaksto kas kur, ir jau nebe tik vieneriems metams kaip anksčiau, o dar ir prisirišt sugebėjau prie žmonių, kurie šioj pasaulio pusėj pasilikt neketina. Europą jau sugebėjau sau galvoj susimažint tiek, kad iki, pavyzdžiui, Oslo nušokti kokiam savaitgaliui nėra joks iššūkis, bet Kalifornija, Mauricijus ar Australija vis dar atrodo be galo toli. Vienu atveju - tai dar tikrai ne galas, aplankysiu, pasimatysim, prisibendrausim, taip lengvai nepasiduodu! Kitu atveju džiaugiuosi, kad nors ir taip trumpai, visgi susidūrė likimo keliai, tad, jei gyvenimas ir apvertų visus mano planus aukštyn kojom ir nebepavyktų susimatyt, aš esu dėkinga už tą malonumą ir garbę susipažinti ir susibendrauti su visais nuostabiausiais žmonėmis. Bet gyvenimas yra gyvenimas - vieni išeina, kiti ateina, kas diena kaip upė vis virsta ir kunkuliuoja, ir teka tolyn, tik mėgautis belieka.

The fun, of course, is not ending there but only beginning since I've got plenty travel and party planned, but I'll leave this for the next post. Now I'd like to complain about something that turns this seemingly ideal period slightly sour and keeps stinging my heart oh so painfully. Every single year at this time I've got to say good-bye to someone. Experience says that if the friends are real, you won't loose the connection to them and you won't feel the distance at all, but still - every farewell takes a little piece of the heart away. Especially this year, when everyone is leaving to all around the world, and not just for one year as it has previously happened, and I managed to get attached to people who aren't staying on this continent anymore. I was able to compress Europe for myself, so, for example, jumping off to Oslo for a weekend is not a big deal anymore, but California, Mauritius or Australia still seems the whole world away. On one hand - it's most definitely still not the end of it, I'll visit, we'll meet up, we'll chat our hearts off, I'm not giving up so easily! On another hand, I'm extremely happy that, even if so shortly, that our paths in life have crossed, so, even if life turns all my plans around and we don't get to see each other again, I'm grateful I got the pleasure and honour of meeting everyone I have. But life is life - some come some go, everyday like a river is running without a break and all there's left is to enjoy.

Nerandu tinkamesnės nuotraukos - myliu visus be galo! ♥ | Can't find a more suited photo - I love you all endlessly! ♥

Dar kitas melancholiškas minčių atspalvis paliečia tai, kad lig šiol gyvenau kartu su 3-5 kitais žmonėm, iš kurių dauguma man tapo šeima. Tad suvokti, kad tai baigsis, kad vakarop namo grįžus šių žmonių nebus šalia pasipasakot, kas per idiotizmas per tą dieną įvyko, ar kam išsiverkti apie pasaulio neteisybes, ar su kuo serialo seriją pažiūrėt pietus bevalgant, ar dar bet kuri iš to milijono smulkmenėlių - draugystė, žinoma, nesibaigs, bet gyventi atskirai juk eros pabaiga! Bet vėlgi - kai viena era baigiasi, kita prasideda, tad tereikia gyventi dabartimi, o ateitis pati pasibels su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kad ir kaip bebūtų, mano draugystė išduodama su garantija gyvenimui - nepaleisiu nė už ką, myliu!

Yet another melancholic shade of my thoughts touches on the fact that up to now I've been living with 3-5 other people, the majority of who became like family to me. So realising that all this is coming to an end, that upon coming back home these people won't be there to listen to me blabbering on about the idiotic situations of the day or crying my heart out about the unfairness of the world, or to watch a TV show together over the home-made dinner, or any other of those millions of little things that I have taken for granted - I can't believe that this era is coming to an end! Although, once again - one era finishes, another starts, thus all there's left is to live in the present and the future will find its way to knock on the door with its joys and concerns. Whichever way it goes, my friendship is granted with a warranty for life - I'm not letting any of you go, love you!

Random thoughts

I've been told off for not writing the blog anymore. So, without any promise to ever post again but the hope that I will, here's a compilation of completely random thoughts. Some more finished than others, some less mature than others, some heavily influenced by others, but all from somewhere within me. No particular order, and obviously not a comprehensive list, but here - let the chaos from my world slowly seep into yours.

Body is young for so short and old for so long. Good thing we can choose the ratio for mind and spirit ourselves.

Childishness is gold, sarcasm is silver.

One comes to this world alone, one leaves this world alone, and everything in-between is just an illusion.

What to follow - logical possibility or irrational hope?

Accepting limits removes them.
If you accept the fact that you and your actions are limited, you unleash.

It's not great expecting a lot - you will find yourself disappointed. Neither it is good to have no expectations at all - what's the point of doing anything then? And I think I finally am getting the hang of how to balance in between.

It's funny how much it hurts when you get taken away something you didn't even know you had or wanted.

Worst feeling so far? Being so annoyed and disgusted by a person that you feel physically sick, but being unable to run away because it's you.

It's not that I don't have a dark side. It's only that your presence is a torch that shifts the shadows outside of your sight.
But why do they come back much thicker and darker when you go away? Oh wait, science explains that too.

It's both easier and harder to have someone care deeply about you. It's worth it anyway.

The universal antidote to the unknown, to being bored or overwhelmed and needing a hideaway place, to almost everything, is a book. However valuable your experience is, it's never enough to answer the questions that are killing you inside, so why not sneak a peek at what the wisest individuals on Earth have already thought of. In other words, a book is a free real-life cheat code!

Can one fake it until he/she makes it? Is it possible to become someone better/different, gain (or discover) some qualities you were pretty sure you did not possess?
Where's the borderline between discovering what's deeply hidden inside you and changing/abandoning your true self? And is the latter always detrimental?

Is it OK to know the right way and not take it?

Custard Factory, Digbeth, Birmingham