Sudie, Birmingemai! | Goodbye Birmingham!

Atėjo laikas tam banaliajam pernelyg jausmingam įrašui - prabėgo ketveri metai, oficialiai esu diplomuota magistrantė inžinierė ir šis studentiškas mano gyvenimo laiptelis įveiktas. Turbūt reikėtų ašaromis preskiestu rašalu prirašyti, koks nuostabiausias šis periodas buvo, kaip jis mane subrandino, kaip niekad nebebus taip gerai kaip studijų metais ir kaip nenoriu, kad jis baigtųsi, tačiau jaučiuosi visai ne taip. Gyvenimo periodas išties buvo geriausias lig šiol - tiek nuotykių, tiek draugų, tiek žinių, tiek prisiminimų, tad, natūralu, ir pati esu visai kitokia nei išvykdama šion salon, bet taip pat nekantrauju žengti kito žingsnelio ir sutikti dar daugiau žmonių bei sukaupti dar daugiau žinių bei smagių įspūdžių. Pirmyn į pasaulį, taip sakant! Norėjau daryti mini nuotraukų galeriją, a la prisiminimų alėją, bet supratau, kad keturi metai yra truputuką per daug apibendrinti vienu įrašu. Tad be didelių sentimentų - truputukas šventės aprašymo kitoje pastraipoje, o sveikinimus priimu tiek žodžiu, tiek raštu, hehe!

The time has come for the banal overly sentimental post - four years have passed, now I'm a graduate with a masters in an engineering degree and this student-y stage of my life is officially closed. I feel like I should be writing on a tear-drenched sheet about how this was the most amazing part of my life, how much more mature I've become, how it won't ever be as good as it was just now and how much I hate the idea of it ending; but I simply don't feel that way. This period of my life truly has been the best one yet - so many adventures, so many friends and knowledge, so many memories, thus naturally I am much different to myself at the point of departing to this island, but also I am eager and positive about the next step awaiting me - new people and even more knowledge and fun memories. Onwards to the world, let's say! I wanted to do a mini photo gallery "Down the memory lane" but simply too much has happened, thus it's not feasible to put that all in one post. So without an overflow of sentiments - a short recap of the celebration below, and I accept your greetings and best wishes both in written and in person hahaha!

Simbliškiausias būdas įamžinti mano studentavimo metus - su savo fainuole pirmą ir paskutinę savaitę universitete :) | The most symbolic portray of my time at the University - with my bestie on the first and the last weeks here :)

Diplomų teikimo ceremonijoje man trūko daugelio brangiausiųjų žmogiukų - juk taip norėtųsi, kad visi mano nuostabuoliai būtų šalia! Bet akomponuojama mylimiausiosios mamytės (ar sesės, kaip čia visiems atrodė) ir dviejų iš savo geriausiųjų draugų keliavau universitetan atsiimti to ypatingojo popieriuko. Pasiklydę prie mantijos ir bilietų atsiėmimo visgi susisukom su pakankamai laiko prisifotografuoti. Pati ceremonija buvo be galo puošni - gražiausioje universiteto salėje, su vargonų muzika ir choru, nuostabiai spalvingom dėstytojų mantijom, visais svečiais pasipuošusiais ištaigingiausiais rūbais ir plačiausiomis besididžiuojančiomis šypsenomis. Buvau pakviesta viena pirmųjų: mano pavardę ištarė smagiai, bet beveik teisingai, nesuklupus ir užlipus ant scenos tereikėjo paspausti ranką svarbiam dėdei, o tada nužengus praėjimu tarp visų svečių patį diplomą atsiimti užkampėje. Po oficialiosios ceremonijos susirinkome mano departamente, kur buvo užkandukų, mūsų kurso bendra nuotrauka ir apdovanojimai. Gavau prizą už pasiekimus ir departamento gyvenimo gerinimą! Liūdniausia dienos dalis buvo atsisveikinimai, bet tikiu, kad su tais, kurie rūpi, matomės ne paskutinį kartą. Apibendrinant - nors gyvenimo etapas ir baigtas, aš visai nejaučiu pabaigos.

During the graduation ceremony I was missing so many of my darlings - it would have been my dream to have all of my beloved ones with me! But accompanied by my loveliest mom (or sister according to everyone else) and two of my very best friends I made my way to the university to collect that extraordinary piece of paper. Even though we managed to get confused when collecting the tickets and the gown we ended up having enough time for a mini photo shoot. The actual ceremony was gorgeous - held in the most picturesque hall of the University with organ music and a choir, beautifully colorful gowns of lecturers and professors, all of the guests wearing their fanciest cloths and brightest smiles filled with pride. I was one of the first ones to be called on stage; my surname was pronounced funnily but almost correctly and I managed to step on the stage without falling over. After shaking the hand of an important gentleman I made my way down the aisle in-between the rows of guests to collect my certificate from a desk somewhere round the corner. After the official part we gathered in my department for snacks, joint picture of all of my course, and awards. I was awarded for making a notable achievement during my time in the department and contributing to the general life of the department! The saddest part of the day was all the goodbyes; although I do strongly believe that it's not the last time I meet the ones I care about. In conclusion, even though all seems to be over, I don't feel any end being here.

Metų galo džiaugsmai ir nostalgija | End of the year joys and nostalgia

Mokslo metų pabaiga man kasmet kelia baisingai sujauktus jausmus. Tai periodas, kai susimaišo stresas dėl egzaminų, šypsena dėl gero oro ir saulėtų dienų, džiaugsmas dėl pernelyg laisvo grafiko - laiko susimatyti su brangenybėmis ir šansų pakeliauti, pokyčių ir nežinomybės baimė, ir liūdesys ateinantis su kiekvienu atsisveikinimu. Kiekvienais metais šių jausmų mišinys pasireiškia skirtingomis proporcijomis ir visuomet išmuša iš emocinės pusiausvyros.

The end of the academic year always brings very mixed feelings for me. This is the period when I get tangled in the stress about exams, constant smile for the nicer weather and sunshine, joy about the overly free schedule which allows to meet up with my precious ones and gives more chances to travel, the fear for the changes and the unknown, and the sadness which comes with every good-bye. Every year the proportions of this mixture change, but always kick me off my emotional balance.

Kabantis tiltas Bristolyje ♥ | Suspension bridge in Bristol ♥

Visų pirma, šiais metais streso dėl egzaminų beveik nėra, nes egzaminą turiu tik vieną, o ir tas neatrodo pernelyg baisiai, tad, nepaisant ne itin nuostabaus oro, tiesiog švyčiu dėl visų galimybių keliauti ir pasibūt su nuostabiai brangiais žmonėm. Iš tokių kelionyčių noriu paminėti apsilankymą pas savo brangiąją Viktoriją Bristolyje, kur praleidom nuostabų savaitgalį su pasišokimais, tiltų bei miesto apžiūrėjimais ir smagiais pasivaikščiojimais (nuotraukytė viršuj), bei pasakiškas tris dienas Miunchene, Vokietijoj, kur manasis pusbroliukas erazmuoja. Miunchenas paliko nepaprastą įspūdį, tad nors ir vis dar ketinu parašyti atskirą įrašą savo kelionių bloge su daug daugiau smulkmenų ir nuotraukų, negaliu nepaminėti, kad tas miestas - idealybė, ir aš tragiškai trykštu troškimu tenai pagyventi! Žmonės atsipūtę - sėdi kavinukėse ar parkuose ir gurkšnoja alų, maudosi (arba surfina!) upėje ar žaidžia futbolą, rotundoje parke žmonės tiesiog susirinkę šoka salsą arba lindyhopą, gyva muzika vos ne ant kiekvieno kampo, o jau senamiesčio grožis ir istorija! O maistas, ar minėjau, koks tobulas ten maistas? Įsimylėjau Miuncheną iki ausų, tad jau planuoju kaip man ten bent kokius metelius ar ilgėliau tenai atsirast ir pagyvent! Tokio plano chuligano detales pranešiu kai tik sumąstysiu, o kol kas keletas nuotraukyčių!

First of all, this year I barely have any stress for the exams since I've only got one of those, and even that one doesn't seem too wicked, thus, despite the oh-not-so-great weather I am glowing from all the opportunities to travel and spend time with the ones I care for. Out of such little travels I'd love to mention (or brag about if you wish) about my visit to my precious Victoria in Bristol where we spent a wonderful weekend full of dancing, bridge- and town-seeing and joyous walks (a pic above), and fairy-tale-like three days in Munich, Germany, where my darling cousin is on Erasmus programme. Munich left an extraordinary impression on me, therefore even though I'm planning on making a separate post on it in my travel blog, I simply cannot avoid mentioning that that city is ideal and I can't stop dreaming about living there one day! People are chilled - sitting in cafes and parks and sipping on their beer, are swimming (or surfing!) in the river or play football; in a rotunda in the middle of the gardens people simply gather to dance salsa or Lindy Hop, live music is playing on almost every corner, and oh the beauty and history of the old town! And the food, have I mentioned how perfect the food is there? I fell in love with Munich completely and am already planning how to spend a cheeky year or more over there! The details of such sneaky planned will be announced as soon as I come up with them, and until then enjoy a couple of pictures!

Miuncheno senamiestis | Munich old town

Angliškieji sodai Miunchene | English Gardens in Munich

Žmonės sau banglininkauja upėj! People are casually surfing on a river!

Smagumai tuo, žinoma, nesibaigia, o tik prasideda, nes dar daug kelionių ir balių priplanuota, bet apie tai kitą kartą. Dabar noriu pasiskųsti tuo, kas šį, regis, tobulą periodą gerokai apkartina ir širdutę skaudžiai graužia. Kiekvienų mokslo metų gale tenka kam nors pasakyti sudie. Patirtis sako, kad jei tikri draugai, tai nei ryšiai nutrūks, nei tas atstumas jausis, bet vis tiek kiekvienas atsisveikinimas palieka tuštumą širdy. Ypač šiemet, kai visi išsilaksto kas kur, ir jau nebe tik vieneriems metams kaip anksčiau, o dar ir prisirišt sugebėjau prie žmonių, kurie šioj pasaulio pusėj pasilikt neketina. Europą jau sugebėjau sau galvoj susimažint tiek, kad iki, pavyzdžiui, Oslo nušokti kokiam savaitgaliui nėra joks iššūkis, bet Kalifornija, Mauricijus ar Australija vis dar atrodo be galo toli. Vienu atveju - tai dar tikrai ne galas, aplankysiu, pasimatysim, prisibendrausim, taip lengvai nepasiduodu! Kitu atveju džiaugiuosi, kad nors ir taip trumpai, visgi susidūrė likimo keliai, tad, jei gyvenimas ir apvertų visus mano planus aukštyn kojom ir nebepavyktų susimatyt, aš esu dėkinga už tą malonumą ir garbę susipažinti ir susibendrauti su visais nuostabiausiais žmonėmis. Bet gyvenimas yra gyvenimas - vieni išeina, kiti ateina, kas diena kaip upė vis virsta ir kunkuliuoja, ir teka tolyn, tik mėgautis belieka.

The fun, of course, is not ending there but only beginning since I've got plenty travel and party planned, but I'll leave this for the next post. Now I'd like to complain about something that turns this seemingly ideal period slightly sour and keeps stinging my heart oh so painfully. Every single year at this time I've got to say good-bye to someone. Experience says that if the friends are real, you won't loose the connection to them and you won't feel the distance at all, but still - every farewell takes a little piece of the heart away. Especially this year, when everyone is leaving to all around the world, and not just for one year as it has previously happened, and I managed to get attached to people who aren't staying on this continent anymore. I was able to compress Europe for myself, so, for example, jumping off to Oslo for a weekend is not a big deal anymore, but California, Mauritius or Australia still seems the whole world away. On one hand - it's most definitely still not the end of it, I'll visit, we'll meet up, we'll chat our hearts off, I'm not giving up so easily! On another hand, I'm extremely happy that, even if so shortly, that our paths in life have crossed, so, even if life turns all my plans around and we don't get to see each other again, I'm grateful I got the pleasure and honour of meeting everyone I have. But life is life - some come some go, everyday like a river is running without a break and all there's left is to enjoy.

Nerandu tinkamesnės nuotraukos - myliu visus be galo! ♥ | Can't find a more suited photo - I love you all endlessly! ♥

Dar kitas melancholiškas minčių atspalvis paliečia tai, kad lig šiol gyvenau kartu su 3-5 kitais žmonėm, iš kurių dauguma man tapo šeima. Tad suvokti, kad tai baigsis, kad vakarop namo grįžus šių žmonių nebus šalia pasipasakot, kas per idiotizmas per tą dieną įvyko, ar kam išsiverkti apie pasaulio neteisybes, ar su kuo serialo seriją pažiūrėt pietus bevalgant, ar dar bet kuri iš to milijono smulkmenėlių - draugystė, žinoma, nesibaigs, bet gyventi atskirai juk eros pabaiga! Bet vėlgi - kai viena era baigiasi, kita prasideda, tad tereikia gyventi dabartimi, o ateitis pati pasibels su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Kad ir kaip bebūtų, mano draugystė išduodama su garantija gyvenimui - nepaleisiu nė už ką, myliu!

Yet another melancholic shade of my thoughts touches on the fact that up to now I've been living with 3-5 other people, the majority of who became like family to me. So realising that all this is coming to an end, that upon coming back home these people won't be there to listen to me blabbering on about the idiotic situations of the day or crying my heart out about the unfairness of the world, or to watch a TV show together over the home-made dinner, or any other of those millions of little things that I have taken for granted - I can't believe that this era is coming to an end! Although, once again - one era finishes, another starts, thus all there's left is to live in the present and the future will find its way to knock on the door with its joys and concerns. Whichever way it goes, my friendship is granted with a warranty for life - I'm not letting any of you go, love you!

Random thoughts

I've been told off for not writing the blog anymore. So, without any promise to ever post again but the hope that I will, here's a compilation of completely random thoughts. Some more finished than others, some less mature than others, some heavily influenced by others, but all from somewhere within me. No particular order, and obviously not a comprehensive list, but here - let the chaos from my world slowly seep into yours.

Body is young for so short and old for so long. Good thing we can choose the ratio for mind and spirit ourselves.

Childishness is gold, sarcasm is silver.

One comes to this world alone, one leaves this world alone, and everything in-between is just an illusion.

What to follow - logical possibility or irrational hope?

Accepting limits removes them.
If you accept the fact that you and your actions are limited, you unleash.

It's not great expecting a lot - you will find yourself disappointed. Neither it is good to have no expectations at all - what's the point of doing anything then? And I think I finally am getting the hang of how to balance in between.

It's funny how much it hurts when you get taken away something you didn't even know you had or wanted.

Worst feeling so far? Being so annoyed and disgusted by a person that you feel physically sick, but being unable to run away because it's you.

It's not that I don't have a dark side. It's only that your presence is a torch that shifts the shadows outside of your sight.
But why do they come back much thicker and darker when you go away? Oh wait, science explains that too.

It's both easier and harder to have someone care deeply about you. It's worth it anyway.

The universal antidote to the unknown, to being bored or overwhelmed and needing a hideaway place, to almost everything, is a book. However valuable your experience is, it's never enough to answer the questions that are killing you inside, so why not sneak a peek at what the wisest individuals on Earth have already thought of. In other words, a book is a free real-life cheat code!

Can one fake it until he/she makes it? Is it possible to become someone better/different, gain (or discover) some qualities you were pretty sure you did not possess?
Where's the borderline between discovering what's deeply hidden inside you and changing/abandoning your true self? And is the latter always detrimental?

Is it OK to know the right way and not take it?

Custard Factory, Digbeth, Birmingham

Neįsipareigojus ir tuo patenkinta | Single and proud

Nerašiau jau visą amžinybę! O koks gi lengvesnis būdas vėl pradėt nei pablevyzgot apie širdutės ir smegenų santykius, chi chi.

Haven't been writing for ages! And what could be an easier way to start again than to babble a bit about the relationships of heart and brain, haha.

Aš neįsipareigojusi ir tu turėsi būt nepaprastai nuostabus, kad tai pakeistum.
Anksčiau perskaičius tokius žodžius tiesiog palinksėdavau su pašaipia šypsenėle veide. Juk nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų turėti antrosios pusės. Jie taip sako tik todėl, kad negali susirasti. Ir t.t., ir pan. Baisingas perdėjimas.

I am single and you will have to be damn awesome to change that.
Whenever I read something of that sorts I thought - yeah right! As if there are people who don't dream of being in relationship. They're just saying that 'cause they can't find anyone, etc etc. Massive exaggeration anyway.

Venecija - meilės ir romantikos miestas | Venice - the city of love and romance

Ši nauja idėja sukinėjosi mano galvoje jau kurį laiką, bet tik visai nesenai įvertinau, kokia ji teisinga. O ta idėja yra kad aš esu nuostabi - ar siekiu tokia būti - ir turiu pakankamai planų, tikslų, ambicijų ir svajonių kokia norėčiau būti ar ką norėčiau veikti, kad ligi gyvenimo galo nenuobodžiaučiau. Tad jei kas nors vertas ir smagus norėtų prisijungti - šaunu! Na o jei ne - ką jau padarysi, bet aš tikrai nematau būtinybės būti įsipareigojusi (kas man pirmiausia reiškia tą baisųjį kompromisą) vien tam, kad būčiau ne viena. Nežinau, iš kur šis pasitikėjimas savimi sklinda, bet: aš nesu puselė, vienas sparnas, kuriam reikia antro sparnelio, kad galėt skristi - aš esu visas pilnas ir visavertis paukščiukas, kuris gali sau skraidytis patenkintas kiek tinkamas, bet turi potencialą susukti lizdą, jei pasiseks.

This new idea has been round in my head for a while now but only recently have I fully appreciated how true it is. And the idea is that I am amazing - or aim and work to be so - and I have so many goals, ambitions, dreams and plans on how I want to be and what I want to do that I wouldn't get bored for the rest of my life. Thus if anyone worthy and fun is gonna tag along - great! And if not - oh well, but I definitely don't feel the need to be in a relationship (which first of all means the dreaded compromise to me) just for the sake of being in one. I don't know where this confidence is coming from but: I'm not one wing that needs another wing to fly - I'm a whole bird with a potential to make up a pair, if lucky.

Meilės tiltas | The bridge of love - Pont de l'Archevêché, Paris

Apibendrinant, aš lieku atvėrusi savo akis, glėbį ir širdį naujoms galimybėms augti su kuo nors kitu, komandoje, o ne individualiai, bet aš nutraukiu aktyvią paiešką to kažko - tiesiog ko nors - kad tik nelikčiau viena, nes daug mieliau paskiriu šį laiką ir pastangas savęs nuostabinimui (meno galerijos ir brangiosios knygos - pagaliau pas jus grįžtu!). Be vaikino nereiškia vieniša, ir aš, tiesą sakant, (bent kol kas) šiuo jausmu mėgaujuosi.

All in all, I'm keeping my eyes, hands and heart open for any upcoming opportunity to keep growing with someone, in a team rather than individually, but I'm closing the active search of someone - anyone- just so I wouldn't stay single as I'd much rather put that time and effort into making myself even more awesome (galleries and books - here I come!). Single is not lonely, and I'm actually enjoying it!

Kakavinė improvizacija

Šiandieną mane pavaišino pietumis, tad teko atsidėkojant pagaminti desertą. Kadangi man tinginukei parduotuvė per toli, teko galinti iš to, ką turėjau. Khem, turėjom.

Susiradau patį paprasčiausią kakavinio pyrago receptą, ir iš karto užkaičiau orkaitę, nes nebuvo laiko laukti. Receptas dar ir su bananais, nes vienas nesuvalgytas jau senai virtuvėj gulėjo, bet įpusėjus gamybos procesą supratau, kad receptas ne visai pabaigtas - be to, kad neparašyta kiek margarino reikia, trūko ir kakavos. Pagal mano logiką kakavos skonio pyrago sudėtyje kakava turėtų egzistuot, tad teko pakurti pačiai.

Kiekių nematavau, bet maždaug, labai maždaug, būtų:

• 100g cukraus
• 300g miltų
• 100ml pieno
• 1 kiaušinis
• 50g (?) ištirpdyto sviesto     - aš nebeturėjau, tad įpyliau aliejaus, gal kokie trys šaukštai ten būt buvę
• šaukštelis kepimo miltelių
• 3 šaukštai kakavos
• 1-2 bananai     - kuo daugiau, tuo skaniau, nes visgi šiek tiek sausokas pats pyragas

Viską išskyrus bananą sumaišyt (man siaubingai per tiršta masė išėjo - ko gero padauginau miltų, tad pyliau dar pieno) iki vientisos masės ir pusę to supilti į skardą. Tuomet išdėlioti sluoksnį banano griežinėlių ir užilti likusią dalį tešlos. Kepti iki 180°C įkaitintoje orkaitėję apie 40min.

Papuošimui naudoti kaimynų grietinėlę, chi chi. Skanaus!