Praskautavus shotokan karate universitete visą pirmą savaitę pavėluotai atraportuoju:
"Tradicinio" karate sesijos toli gražu nuo Lūšies, bet nebuvo taip baisu, kaip galvojau. Žmonės susirinkę iš įvairių karate porūšių, yra darančių labai įvairiai, tad pats treneris sakė, kad kadangi visi tokie skirtingi, jis taisys tik jei matys kokią kritišką klaidą. Mokys savo būdu, nes, na, jo treniruotė visgi, bet jis neteigia, kad tai yra vienintelis ar geriausias būdas. Tad iš jo kalbos pasirodė visai nieko, tik tiek kad kai pats pradėjo daryt atrodė toli gražu ne tobulai - visas į priekį sulinkęs, susigūžęs. Šiaip be to, kad snapback'ą specialiai treniruoja ("juk nenori, kad tave pagautų!") ir stovėsenos siaubingai per ilgos bei liemuo persuktas, viskas atrodė ganėtinai gražiai. Kumite dalis buvo visiška savigyna, su pargriovimais ir smūgiais į adomo obuolį. Sakė, kad nors su laiku besitreniruojant karate įvaldysim savigyną, reikia šiek tiek ir ties tuo pasitreniruoti.
"Sportinis" karate, deja, labai priešingas: gyaku tsuki smūgį darant priklaupiama ant vieno kelio, o oi tsuki kontakto metu bent viena koja būna ore. Viskas iš boksiško šokinėjimo, o vietoj blokų reik tūptelt. Ir dar tokias mini bokso pirštinaites visi dėvi, kad kontaktas nebūtų toks skaudus. Kad ir kaip bebūtų liūdna, kad karate vardu vadinamas toks touch and go sportelis, bet turiu pripažint, kad kai praradau viltį rasti kokių nors sąsajų apart japoniškų smūgių pavadinimų ir pažiūrėjau į tai kaip į visai atskirą sportą, man pasidarė visai smagu: šokinėjiesi sau, tapšnoji vienas kitą. Tad nusprendžiau lankyti (įeina į kainą kartu su tradiciniu), bendras kūno tonusas pagerėt turėtų (po apšilimo žliaugia prakaitas. Nors... po treniruotės vis vien dviratuku į kalną parminu be didelių problemų), reakcija gal pagreitės betūpčiojant nuo jų spyrių.
No comments:
Post a Comment