Nieko niekad nepabaig | I never finish anyth

Turiu bėdų su darbų pabaigimais. Turiu begales pradėtų nuostabių kūrybingų projektukų/darbeliukų, tačiau iki galo pabaigtus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. 

I believe I'm suffering from the project termination syndrome. I have started a ridiculous amount of gorgeous creative little projects but the ones I have carried out from the beginning till the end can be counted on one hand.

Žiupsnelis ironijos: būtent šiuo pranešimu pradėjau blogo pratesimą po pusės metų pertraukos. Prabuvo juodraščio formatu dar pusantro mėnesio.

Pinch of irony: this exact post was the one to continue my blog after leaving it for half a year. It stayed as draft for almost two months more.

Tad turiu spintą prikrautą pusiau išsiuvinėtų paveiksliukų, sudaigstytų, bet nepasiūtų suknelių, šūsnį nuotraukų, pagrobtų iš senų fotoalbumų ir nepriglobtų į naująjį, jūras karoliukų ir vielučių, kurie vis dar nesimetamorfizavosi į papuošaliukus. Išmokau pagroti keletą kūrinių - vieną iki vidurio, kitą tik iki kokio septyniolikto takto, trečią - vau - netgi beveik iki pabaigos.

Thus I have a whole closet full of half-cross-stitched pictures, baste-sewn dresses, bunch of pictures taken out of old photo albums and not arranged in the new one, endless supply of beads and cord which still haven't metamorphosed into jewelry. I learned to play a couple of songs - one to the middle, other to like 17th tact, third - oh, up until the end? - nope, everything except the last phrase.

Įkalčiai | Evidence

Kodėl sustojau? Why did I stop?

Neturiu laiko.

Tas magiškas pasiteisinimas nedaryti to, ką mėgstu labiausiai. Visada yra itin svarbių darbų, kuriuos būtina padaryti, tad dalykus, kurie man prie širdies pasąmoningai laikau laiko švaistymu, antrarūše veikla. O išties yra atvirkščiai, nes be visų tų smulkmenėlių aš nesijausčiau savimi.

I don't have time for this.

The almighty excuse not to do the things I like. There are always more important things to be done, thus I unconsciously consider the thing I fancy as a waste of time, second priority matters. However, it is the other way round as without all these little handmade thingies I would lose part of my identity.

O kam?

Juk niekam tai neįdomu ir nenaudinga. Juk kiti tai daro daug gražiau, kūribingiau ar efektyviau. Prieš mano indėlį visgi buvo geriau. Juk tobulai neišeis. Bet kaip gi įmanoma padaryt tobulai nedarant išvis? Ir ar gi gali koks kiniškas gaminys pranokti rankų darbo mielybę, į kurią įdėta tiek širdies?

Why bother?

It's neither interesting nor useful for anybody. Others do it better. It looked better before I touched it. It still won't be perfect. But how can you be perfect if you won't give it a go at all? And how can some made-in-china puchase surpass hand-made cutie that has so much love enclosed?

Nėra brangesnės dovanos už rankų darbo | There is no more precious gift than a hand-made one

Kas padeda? What helps?

Nusprendus, kad mano pasiteisinimai yra nevykę bandžiau surasti būdų išlaikyti motivaciją. Štai kas padeda man:

Having decided that my excuses are poor, I tried recognising the ways to keep the motivation up. Here's what helps me:

• Susirasti projekto draugą. Ne tik paskatinimas vienas kitam, bet ir galimybė pasidalinti patirtimi ir atradimais, tad mokymosi procesas tampa daug efektyvesnis.

• Having project buddy. This way you can always keep each other's spirits up and share the experience as you go making the whole learning process much more effective.

• Neatidėliojimas. Atidėjus vieną kartą lengva atidėt ir vėl, todėl neblogai turėti paskirtą laiką ir jo nepraleisti. Pavyzdžiui, į karate treniruotę kitą rytą vietoj šio vakaro neateisi - praleidai ir viskas, tad mano lankomumas pavyzdinis!

• No postponing. Postpone it once and it's way too easy to keep putting it off, so it's much better to have a timeslot dedicated and not to miss it. For example I cannot come to karate next morning instead of tonight - skip it and it's your loss, thus my attendance is golden!

• Žinoti, kad laukia atpildas. Suprantu, kad svarbu nueitas kelias, o ne pasiektas tikslas. Bet pats kelias daug saldesnis, kai žinai kas laukia pabaigoj - triufelis už perskaitytą straipsnį ar kelionė į užsienio šalį už puikiai pramoktą kalbą.

• Eyes on the prize. It's the process that really counts but the process itself is so much more pleasant when you know what awaits you at the end - a truffle for an article read or a trip to a country if worked hard on the language.

• Grafikas ir galutinis terminas. Paskutinę naktį prieš priduodant darbą juk visad rašosi geriausiai. Bet labai lengva praignoruoti sau nusistatytus terminus, tad geriau susirasti išorinį spaudimą - sudalyvauti piešinių konkurse, kad galų gale išpildytum tą eskizą, ar užsiregistruoti į maratoną, kad būtų priežastis kas rytą bėgioti.

• Timeframe and deadlines. It's always the last night before submission that's the most efficient. However, it's very easy to ignore internal deadlines, therefore better find external pressure - a competition to enter with that painting you still haven't found time to make or  sign up to a marathon to have a good reason go jogging every morning.

• Prisiskelbti. Kuo daugiau žmonių žino, tuo mažiau tikėtina apsileisti. Priežastys dvi - žodis ne žvirblis (pasakyti ir nedaryti ne mano stilius) ir palaikymas - visi tie gražūs žodžiai motivuoja nesustoti.

• Make it public. Once it's out there you can't just drop it. One reason is the pressure (Taking back my words is not my style), another is the support - all the good words really help to keep it going.

Ką patartumėt jūs? What advice could you give?