Neįsipareigojus ir tuo patenkinta | Single and proud

Nerašiau jau visą amžinybę! O koks gi lengvesnis būdas vėl pradėt nei pablevyzgot apie širdutės ir smegenų santykius, chi chi.

Haven't been writing for ages! And what could be an easier way to start again than to babble a bit about the relationships of heart and brain, haha.

Aš neįsipareigojusi ir tu turėsi būt nepaprastai nuostabus, kad tai pakeistum.
Anksčiau perskaičius tokius žodžius tiesiog palinksėdavau su pašaipia šypsenėle veide. Juk nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų turėti antrosios pusės. Jie taip sako tik todėl, kad negali susirasti. Ir t.t., ir pan. Baisingas perdėjimas.

I am single and you will have to be damn awesome to change that.
Whenever I read something of that sorts I thought - yeah right! As if there are people who don't dream of being in relationship. They're just saying that 'cause they can't find anyone, etc etc. Massive exaggeration anyway.

Venecija - meilės ir romantikos miestas | Venice - the city of love and romance

Ši nauja idėja sukinėjosi mano galvoje jau kurį laiką, bet tik visai nesenai įvertinau, kokia ji teisinga. O ta idėja yra kad aš esu nuostabi - ar siekiu tokia būti - ir turiu pakankamai planų, tikslų, ambicijų ir svajonių kokia norėčiau būti ar ką norėčiau veikti, kad ligi gyvenimo galo nenuobodžiaučiau. Tad jei kas nors vertas ir smagus norėtų prisijungti - šaunu! Na o jei ne - ką jau padarysi, bet aš tikrai nematau būtinybės būti įsipareigojusi (kas man pirmiausia reiškia tą baisųjį kompromisą) vien tam, kad būčiau ne viena. Nežinau, iš kur šis pasitikėjimas savimi sklinda, bet: aš nesu puselė, vienas sparnas, kuriam reikia antro sparnelio, kad galėt skristi - aš esu visas pilnas ir visavertis paukščiukas, kuris gali sau skraidytis patenkintas kiek tinkamas, bet turi potencialą susukti lizdą, jei pasiseks.

This new idea has been round in my head for a while now but only recently have I fully appreciated how true it is. And the idea is that I am amazing - or aim and work to be so - and I have so many goals, ambitions, dreams and plans on how I want to be and what I want to do that I wouldn't get bored for the rest of my life. Thus if anyone worthy and fun is gonna tag along - great! And if not - oh well, but I definitely don't feel the need to be in a relationship (which first of all means the dreaded compromise to me) just for the sake of being in one. I don't know where this confidence is coming from but: I'm not one wing that needs another wing to fly - I'm a whole bird with a potential to make up a pair, if lucky.

Meilės tiltas | The bridge of love - Pont de l'Archevêché, Paris

Apibendrinant, aš lieku atvėrusi savo akis, glėbį ir širdį naujoms galimybėms augti su kuo nors kitu, komandoje, o ne individualiai, bet aš nutraukiu aktyvią paiešką to kažko - tiesiog ko nors - kad tik nelikčiau viena, nes daug mieliau paskiriu šį laiką ir pastangas savęs nuostabinimui (meno galerijos ir brangiosios knygos - pagaliau pas jus grįžtu!). Be vaikino nereiškia vieniša, ir aš, tiesą sakant, (bent kol kas) šiuo jausmu mėgaujuosi.

All in all, I'm keeping my eyes, hands and heart open for any upcoming opportunity to keep growing with someone, in a team rather than individually, but I'm closing the active search of someone - anyone- just so I wouldn't stay single as I'd much rather put that time and effort into making myself even more awesome (galleries and books - here I come!). Single is not lonely, and I'm actually enjoying it!

Kakavinė improvizacija

Šiandieną mane pavaišino pietumis, tad teko atsidėkojant pagaminti desertą. Kadangi man tinginukei parduotuvė per toli, teko galinti iš to, ką turėjau. Khem, turėjom.

Susiradau patį paprasčiausią kakavinio pyrago receptą, ir iš karto užkaičiau orkaitę, nes nebuvo laiko laukti. Receptas dar ir su bananais, nes vienas nesuvalgytas jau senai virtuvėj gulėjo, bet įpusėjus gamybos procesą supratau, kad receptas ne visai pabaigtas - be to, kad neparašyta kiek margarino reikia, trūko ir kakavos. Pagal mano logiką kakavos skonio pyrago sudėtyje kakava turėtų egzistuot, tad teko pakurti pačiai.

Kiekių nematavau, bet maždaug, labai maždaug, būtų:

• 100g cukraus
• 300g miltų
• 100ml pieno
• 1 kiaušinis
• 50g (?) ištirpdyto sviesto     - aš nebeturėjau, tad įpyliau aliejaus, gal kokie trys šaukštai ten būt buvę
• šaukštelis kepimo miltelių
• 3 šaukštai kakavos
• 1-2 bananai     - kuo daugiau, tuo skaniau, nes visgi šiek tiek sausokas pats pyragas

Viską išskyrus bananą sumaišyt (man siaubingai per tiršta masė išėjo - ko gero padauginau miltų, tad pyliau dar pieno) iki vientisos masės ir pusę to supilti į skardą. Tuomet išdėlioti sluoksnį banano griežinėlių ir užilti likusią dalį tešlos. Kepti iki 180°C įkaitintoje orkaitėję apie 40min.

Papuošimui naudoti kaimynų grietinėlę, chi chi. Skanaus!

Murakami stebuklai

Aš ne kritikė, recenzijų nerašau, tiesiog mielai pašneku apie patikusias knygas

Kalėdų laikotarpiu Lietuvėlėj bebūdama perskaičiau Haruki Murakami knygą "Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas".

Tai buvo mano pirmas susidūrimas su Murakamiu. Skaitėsi be galo lengvai ir maloniai, spalvingai. Sužavėjo. Neneigsiu, iš pradžių visiškas šiza - skaitau ir nesuprantu ką, bet kai susigyvenau, kai įgavo prasmę - tiesiog oho!

Keletas pastebėjimų:

• Iš pradžių skaičiau tiesiog kaip eilėraštį - suprantu, kad nesuprantu esmės, bet gražūs, ryškūs vaizdai, tad niekaip negaliu padėt į šalį.
• Tobula idėja - nė vieno vardo visoje knygoje. Aš vienaip ar kitaip tų vardų neatsimenu, tai man tik į naudą, chi chi! Bet ir rimtai - veikėjo charakteris nepasikeis nuo to, ar jo vardas Jonas, ar Petras, tad jei autorius nežaidžia su vardų reikšmėm, bent man jie atrodo visai nebūtini.
• Tas momentas, kai jautiesi apgautas ir apvogtas, nes tai, ką manei išlukštenęs anksčiau laiko, išmąsto pats veikėjas. Kaži kodėl tarsi aksioma, kad skaitytojas turi daugiau informacijos, užuominų nei veikėjas, tad jis turi tai, kas bus, o veikėja būna užkluptas netikėtai. Bet kai pats veikėjas pateikia tau tavo mintis savomis, tas pranašumas visiškai dingsta.
• Buvo be galo be krašto daug nuorodų į kitus meno kūrinius - knygas, filmus, paveikslus. Ne viską susiejau, ne viską supratau, tad pasikroviau įkvėpimo daugiau domėtis, daugiau skaityti.
• Visad sakau, kad geriausia pabaiga - netikėta. Bet sugebėk tu man, kad nori, mane nustebinti su tokia pabaiga, kurios jau buvau tikėjusis!

Smagaus skaitymo, jei kartais sudomino, o jei kas skaitę, mielai paplepėčiau smulkiau - gal man paaiškinumėt šį bei tą! Kurią Murakamio ar ne jo knygą rekomenduotumėt toliau?

Iš Prezidentės į Sekretorę | From President to Secretary

Šiandieną buvo rinkimai mano mylimajame Inžinierių Be Sienų būrelyje, tad su nostalgija ir palengvėjimu netekau Prezidentės titulo. Metai buvo be galo smagūs ir turiningi, daug išmokau ir sužinojau, praturtėjau kaip žmogus, tad savo sprendimo tapti presidente tikrai nesigailiu, tačiau to kartoti nenorėčiau. Vienas iš tų dalykų, kuriuos per šiuos metus išmokau yra tai, kad ne mano stiprybė stovėti prieš būrį žmonių ir jiems kalbėti. Ne mano stiprybė ir būti būrelio atstove kalbantis su dėstytojais. Ir tikrai ne į sveikatą man praėjo visi susirūpinimai dėl neįvykusių planų ar pokyčių paskutinę akimirką. Tad nusprendžiau gyvent paprastai ir atsisakyti nereikalingos atsakomybės - juk daug lengviau daryti daugiau, kai niekas iš tavęs daug nesitiki, negu nepadaryti pakankamai ir visus nuvilti, kai apsižioji per daug. Tad šiemet pasirinkau būti sekretore ir mane išrinko! Be galo džiaugiuosi, nes labai norėjau - juk mano gerosios pusės ir atsiskleidžia, kai aš už ekrano pildau formas ar rašau el. laiškus, kai nereikia tiesiogiai bendraut. Laimės pilnos kelnės ir negaliu sulaukt tolesnių nuotykių!

Today we had the Annual General Meeting at my beloved and mostly precious Engineers Without Borders society, so with great nostalgia and relief I said bye to my role as President. The year has been fun and eventful, I learned more than I expected and grew as a person, thus I would never regret my decision to run for the president position, but neither would I want to do it again. One of the things that I have learned about myself (or rather proved to be right) is that it's not my thing to stand in front of a bunch of people and talk to them. Nor is it to represent the society talking to lecturers. And it definitely didn't do any good to my health being sick worried about all the unfulfilled plans or last minute changes. Therefore I decided to live peacefully and get rid of the unnecessary responsibility - it's much easier to do more when you don't have to, rather than not do enough when you have to do loads, and disappoint others. Thus this year I ran for Secretary, and I got elected! I'm shamelessly happy because I really wanted to - I'm at my best when I'm behind the screen filling in forms or writing emails, when I don't need to communicate face to face. Happy as a clam and can't wait for further adventures!

Vasario 14-oji | February 14th

Pati geriausia valentino diena mano gyvenime! Sužinojau, kad mano jausmai, kuriuos jau virš metų laikau savy nėra be atsako - gali įsivaizduot kokia aš laiminga! Mane patvirtino darbui dar vienai vasarai ta pati firma kurią įsimylėjau dar prieš pradėdama jiems dirbti praeitą vasarą - Arup. Žodžių nerandu apsakyti, kaip tuo džiaugiuosi - aš tiesiog bėgiojau po namus šukaudama ir šokinėdama, ir visiems besigirdama! Be to, su draugais iš kurso praėjome į antrą energetikos konkurso etapą, tad šie metai visiškai skirti inžinerijai!

I had the best Valentine's Day in my life! I found out that the feelings I've been having for over a year are mutual, can you imagine my happiness? I got confirmed for yet another summer placement with Arup - my dream engineering company that I fell in LOVE with even before I started my placement last summer. Words cannot describe how excited I am - I literally ran around the house jumping and shouting, and bragging to everyone! On top of that, me and my friends got through to another round of an engineering competition, so it's pretty much "I'm not in a relationship, I'm in Engineering" year haha!

Rožytė (^u^)  Kairėje mano nepribaigtas piešinukas, o dešinėje trys mano mylimi Ghibli vyrukai |
Rose (^u^) On the left is my unfinished sketch and on the right three my beloved Ghibli protagonists

O jei grįžtume prie vyrukų temos, tai, kad ir juokais, veiksmas vyko ir tenais. Miela kaip draugai pasistengia kad nesijaustum vieniša per velentinkę! Pirmiausia, gavau pasiūlymą vakare turėti Skype pasimatymą su geru draugu: vakarienė, vynas, pokalbiai - viskas kaip priklauso. Teko atsisakyti, nes mes šventėm bulgarų nacionalinę vyno dieną, o to praleisti negaliu, chi chi. Kitą pasiūlymą gavau pietums: "į centrą važiuosi? žinai, galėtume kartu, papietautume dviese, juk aš be poros, tu irgi, o valentino diena" chi chi cha cha. Vakarop dar ir gavau nuostabią rožę dovanų! ^ Taip kad išvada viena - šią vasario 14-tąją užskaitau! ♥

And if back to boys, I got some action there too, even if it was just for fun. It's sweet how friends try to make you feel better if you're single on Valentine's! Firstly I got an offer for a Skype date in the evening: dinner, wine, talking - everything's perfect. I had to decline though as my whole flat were celebrating Bulgarian national wine day and I couldn't miss that, haha! Another offer came for lunchtime: "going to the city centre? maybe we could go together, grab some lunch. You know, I'm single, you're single, and it's Valentine's afterall" hahaha. And at the end of the day I received a lovely rose ^ All in all, conclusion is one - February 14th 2014 approved! ♥

Pokaitukų pavojus | The hazard of naps

Ką tik patyriau patį idiotiškiausią darbo pridavimą. Kas mane gerai pažįstat, žinot, kad aš dažniausiai pabaigiu ir priduodu darbus paskutinę minutę, bet ne, ne šįkart - aš buvau pabaigus ir išspausdinus savo darbą jau dešimtą ryto. Deja, universitetas leidžia priduoti darbus tik tarp 13:00 - 15:45, o tiek ilgai universitete laukti nesinorėjo, tad, savaime suprantama, parkeliavau namo. Ir, savaime supranta, numigau pokaituko. Ir, savaime suprantama, pramiegojau. Nepaisant žadintuvo iššokau iš lovos 15:36, o gyvenu 20 minučių pėstute atstumu nuo univeristeto, tad neįvardijant visų žodžių kurie sukosi galvoj ir lūpose nubėgau laiptais žemyn ir sėdau ant savo dviratuko išsileidusia padanga (vienas iš momentų, kai negaliu atsidžiaugti, kad tokį turiu, nes univeras nuokalnėj!). Nerakinusi dviračio įbėgau į kabinetą maždaug 15:46, priklausomai nuo laikrodžio į kurį pasižiūrėsi. Aš vis dar turėjau užpildyti formą, o nežinojau dėstytojo pavardės, bet manrods nuostabioji ponia pasirašė mano darbą kaip priduotą laiku! Nuo šiol pokaitukai tik po darbo pridavimo!!!

I just had my most ridiculous submission. Those who know me well are aware I tend to submit things very last minute, but no, not this time -  I had my whole submission ready by 10am. Unfortunately, they only take it from 1pm to 3:45pm and I'm not gonna wait in Uni for that long, so, obviously, I went home. And, obviously, took a nap. And, obviously, overslept. Despite the alarm clock I jumped out of my bed at 3:36 (I live a 20 minute walk away from Uni), not mentioning all the words that were in my head and mouth ran down the stairs and cycled (oh the glorious bike!) to Uni. Gladly, it's mainly downhill, so without locking my bike I entered the room for submission at 3:46 or so, depending on the clock you look at. I still had to fill in a form, and I didn't know the lecturer's name, but I believe the fair lady signed my work as if I turned it in on time! From now on naps only after submissions!!!

Never take great friend for granted

Great friends are family, and family is the single most important thing in life.

The slight difference between friends and family, however, is that your family will stay with you no matter what, while even greatest friends go if you don't appreciate them.

It's very easy to take great friend for granted - he's there, he's always there, he's always going to be there. No. This false assumption which you don't even realise you're making allows you to get self-involved. You have problems, you have duties, you have so many things to do and think about all day all night people depend on you you can't slack on studies too but you have to do this and that and you have to go go go...

Somewhere in your subconsciousness you know your friends do too, and they usually even bigger problems and more things going on, and it's not that you don't care but it's just so many things whirling around you that you simply don't stop for the moment to actually think about it and ask them how they're doing. You might not even realise that you know they are going through a difficult, or a very difficult time. This filter, this block creates such insensitivity that you don't pick up any signals they might send and your friends might reasonably assume you don't care about them. Nobody wants that to happen because losing a friend tears your heart apart, almost literally, therefore I just have to write this small yet really important reminder to my future self.

Never take great friend for granted.

Never take anyone for granted. Never let everyday worries shadow the care you actually feel towards the people who surround you. Always show you care. Do those little lovely things you used to do - a postcard, a cupcake or a lovely note for no reason. Well, for a reason - you just can't express how happy you are you have him/her in your life!

Always do the casual and highly under-appreciated "How are you, is everything fine? How's your _____?" because you do know what is going on in your friends' lives. If you don't it's high time you found out. Always ask and always listen. Don't cave in. Always reach out, always care. Friends are the best you can get from this life, appreciate them and make sure you show it.

On a funnier note, while making this collage I realised that the amount I care about a person is not always directly proportional to the number of pictures we have together. Love you guys, love you all, we need a(nother) photoshoot!

Empathy - the ability to understand and share the feelings of another.

Empathy is a useless ability that only overcomplicates life.

Empathy makes you feel that you there is a problem and you should be doing something but you don't know what.

Empathy doesn't let you be mad at someone, because you know why they are/speak/act that way.

Empathy leaves you crying in your room over a problem that isn't even yours.

Empathy doesn't let you solve a problem because you know how bad it will make someone feel.

Empathy lets your guilt eat you up because it eliminates the significance of your excuses by comparing it to the problems of others.

Empathy doesn't let you be a bad person. Even when sometimes it would be just so much easier to do so.

Calm down and stay positive

I feel like a complete failure at the moment - I have submitted my worst coursework ever (not a big deal, just 100% of the module), I can't stop remembering every mistake I made in the interview for my dream summer placement and how much better I could have answered the questions, I am a terrible mentor for the first year student group - they don't attend meetings, wrote the work on the night of submission and got the lowest mark, I keep making a fool of myself in every social situation possible, and last but not the least I am a horrible horrible friend (maybe friendship just isn't a thing for me?). All I want is to just turn off all the lights, cuddle up and spend a day or two in my cocoon doing nothing.

I actually went for it - locked the door, cuddled up, closed my eyes. But after no more ten minutes I couldn't stay in because of all the thoughts spinning around in my head like vultures over my half-dead body. I wanted to shout and scream, kick and punch the wall, hoping it will get them out of my head. I wanted to leave, run away as far as I can hoping the thoughts will stay and I won't have to come back. So I ran away to the world of tv shows, movies and books. I knew human interaction would only make it worse - I'd get either worn out by pretending to be all happy and social or more angry at myself for not putting the mask on and having to answer if I'm OK and bringing others' mood down. Happens too often to make the same mistake again, especially when the next step is thinking they got annoyed by me and can't stand my presence anymore.

Chaos in the head leaves the body hanging in space without much meaning.

As hopefully you can tell, the description of experience is based on more than one occasion, and the logical conclusion is that I have overcome it before. How? I don't remember. What I do remember, however, is that when I talked with people who I thought were insanely annoyed or angry at me, they all said that they were not. Not at all. Some only said they were worried about me seeing that I'm not looking too well but didn't know how to approach. Then it struck me - I wasn't seeing the reality clearly. I was looking at everything around me through the prism of low self-esteem and bad mood, caused, most probably, by stress.

Everything seems much darker, much worse than it actually is, especially the perception of myself - thoughts, appearance, actions, skills. Everything, including even those small, normally meaningless details as phrasing of words or posture starts to annoy, - how can you have lived in this world for more than 20 years and still not know how to behave in a normal social situation?! And this enhanced self-criticism paints the reactions from others in much darker shade than they really were, creating even more doubt and drawing into this fast swirl towards the drain hole.

So the thing is that however difficult it is, whenever I'm feeling blue or awkward I have to always step back and look at the situation from a third person's view, because my own senses cannot always be trusted.

Clear reflection can only be seen when the mind is calm.

I wish I could say similar things about coursework, but it depends on a couple more things besides my perception, thus, having reminded myself that nothing ever is as bad as it looks, I have to go and do some studying, so there is one less cause for this tiny nightmare to begin again.

2013 12 30 - 01 05

Šią savaitę atsidžiaugiau dar daugiau susitikimų, susimatymų, pasisėdėjimų su mano brangiausiais, kurių tokį ilgą laiką nei mačiau, nei girdėjau. Kaip gera vėl pasiplepėti apie tai, kas galėjo įvykti prieš didįjį sprogimą, kodėl reikia suaugti, kokia prasmė kišti nosį iš namų ir kaip būtų galima sulėtinti Žemės sukimosi greitį ar Mėnulio tolėjimą; o nenoriai atsisveikinus nueiti su pagausėjusiu nerealių filmų ir knygų rekomendacijų sąrašiuku.

This week I had the pleasure (literally, not politely) of even more meetings, greetings and gatherings with my beloved ones who I haven't seen and haven't heard for such a long time. It was so great to chat again about what might have happened before the Big Bang, why we need to grow up, what's the point in doing anything and how it would be possible to slow down Earth's rotation or the pace the Moon is getting away from us; and after unwillingly saying goodbyes go away with an increased list of awesome book and movie recommendations.

LP pasiekimas! | All credits go to LP

Per Naujuosius simboliškai nusiplovėm senus metus neapledėjusiame prūde - klimato atšilimo privalumas, chi chi!

During the New Year's night we symbolically washed off the year gone by in the pond. Hey, it wasn't frozen, so it's only fair! The advantage of climate change, hi hi!

Pasiekiau aukščiausią tingumo laipsnį. Miegodavau gal po 14 valandų per dieną, bet anksčiau atsikelti net žadintuvai nepadėdavo. Ir jei tik galėdavau, niekur neidavau. Net ir to pačio facebook'o po porą dienų nejungdavau, nes žinodavau, kad ten darbus reiks tvarkyt. Tik žiūrėjau filmus ir skaičiau, su šeimynėle bendravau, ir mūsų kelionę į Paryžių planavau. O kas begali būt geriau. Šypt.

I reached the highest level of laziness. I slept around 14 hours a day but still even 5 alarm clocks couldn't wake me up. And if I could, I wouldn't step outside at all. I even avoided facebook because I knew how many things have to be taken care of there. I only watched movies and read, and planned our family trip to Paris; we're leaving on Wednesday!

Atostogos prabėgo nejučiom, o dabar Paryžius ir Birmingemas. Paryžiaus tai laukiu laukiu nesulaukiu, kai jau pradėjom planuoti viskas pasidarė realu - nebe svajonė, o planai. Ir gatvelėmis mintyse vaikščiojau, ir pyragaičių skonį jaučiau, ir naktine panorama užsimerkus grožėjaus. Tiesa, taip neryškiai, pusiau nuotraukos, o lyg ir su kitom vietos pasimaišę. Nekantrauju pamatyti, paragauti, išgirsti, įkvėpti, išgyventi. Bet vat į Birmingemą tai nėra tokio didelio noro... Draugų pasiilgau, jau ir prigalvojau, kokių mini projektukų grįžus darysiu, tai šitai smagu, bet visoos tooos atsakomyybėėėss... Ir mąstyt reik, ir reprezentatyviai būt, ir kalbėt dar, et, visiškai visiškai numuša ūpą grįžt. Įpratau tingėt, kitko ir nenoriu dabar. Bet tai ką, įsispiri sau ir varai toliau kasdienybės rato sukt. Tai gal dėl to ir susiradau tą morkytę kurią prieš nosį pasikabinsiu, kad lengviau risnotųsi: pradėjau svaičioti apie pavasarines keliones - jau turiu planelį chuliganėlį per tris valstybes, bet kaip ten bus tai pažiūrėsim. O dabar, Šviesos Miestas!

I haven't even noticed how quickly the holidays passed; now it's Paris and Birmingham. I can't wait to visit the former, now that we have planned our time there everything became real - a plan instead of a dream. Can't wait to see, to taste, to hear, to breathe in, to live it. But Birmingham, on the other hand, doesn't trigger such desire... I missed my friends and I have already planed a couple of craft project but alll thee responsibilitiiieeeesss... (sigh) I got used to being lazy, don't want anything else now. But what can you do, give yourself a good kick in the but and go spin your wheel of routine again. So maybe that's why I found that carrot to hand in front of my nose to keep myself going - I already have a crazy plan for Easter vacation including three countries, but we'll see how it goes. Now, The City of Light!